UAB „Ekspla“ skaidulinių lazerių gamybos komandos vadovė Viktorija Bartaševičė ne tik
vadovauja komandai, bet ir aktyviai dalyvauja kuriant bei tobulinant šiuos lazerius.
Karjerą padariusi ir pripažinimą pelniusi specialistė atvirauja, jog kelias atrandant lazerių sektorių
nebuvo paprastas.

Dešimt metų įmonėje dirbanti Viktorija prisipažįsta, kad prieš ateidama neturėjo
jokio įsivaizdavimo apie darbą lazerių industrijoje, ir tik atsidūrusi „Eksploje“ suprato, kad ši
veikla jai ne tik patinka, bet ir viršija lūkesčius.

Viktorija, kaip atsiradai fizikos pasaulyje?

Visiškai netyčia. Lankiau meno mokyklą, piešiau. Galvojau, kad stosiu į architektūrą. Buvę dailės
mokyklos mokiniai daug pasakodavo apie studijas Vilniaus dailės akademijoje, apie dėstytojus.
Atsiliepimai nebuvo geri. VDA studentai atvirai siūlė geriau pasilikti dailę kaip hobį arba bandyti
stoti į užsienį. Išvykti į svečią šalį man pasirodė baugu. Mokykloje papildomai pradėjau lankyti
piešimo kursus Kaune. Aplinka, kurioje viskas vyko, švelniai tariant, sukrėtė – buvusios ligoninės
patalpos, ilgi šešėliai per grotas, paslėptos durys… Bendra atmosfera galutinai mane atgrasė ir aš
supratau, kad sieti ateities su architektūra ir daile nebenoriu.

Kas dar liko atmetus dailės ir architektūros studijas? Pagal ką rinkaisi, ką toliau studijuoti?

Apsilankiau universitetų mugėje. Ieškojau studijų, kuriose būtų ne tik matematika. Viename stende
labai atkalbinėjo stoti į mechatroniką, neva, merginoms ten ne vieta. Kiti irgi nepaliko įspūdžio,
tad liko Vilniaus universitetas ir kodėl gi ne Fizikos fakultetas, pamaniau. Ten stojau ir įstojau.
Fizika visada patiko, nes ji padeda suprasti, kaip vyksta visi dalykai. Bet labiausiai studijų metu
žavėjo eksperimentai laboratorijose, kai duodavo išbandyti lazerius. Po eksperimentų reikėdavo
paaiškinti, kas ten buvo, ką ten darėme, kodėl gavome būtent tokius rezultatus. Tai, matyt,
labiausiai ir „kabino“, nes leisdavo pačiupinėti tikrus daiktus.
Nors studijuoti nebuvo labai lengva ir reguliariai apnikdavo mintys viską mesti, džiaugiuosi to
nepadariusi.

Ar būtent universiteto laboratorijoje ir supratai, kad tau ir lazeriams pakeliui?

Tai, iš tiesų, supratau tik tuomet, kai pradėjau dirbti. Po studijų baigimo buvau šiek tiek pasimetusi,
nes nežinojau, ką noriu veikti. Tuomet lazerių įmonių buvo vos dvi ir jos nebuvo tokios didelės
kaip dabar. Bandžiau ieškotis darbo, net kambarine iš nevilties planavau darbintis, bet draugė
įkalbėjo parašyti lazerių kompanijoms. Nė viena iš jų man tuomet neatsakė, bet į pokalbį dėl
kambarinės darbo taip pat nenuėjau (juokiasi). Norėjau dirbti su fizika.
Galiausiai įsidarbinau FTMC. Tai, ką radau tame darbe, buvo daug įdomiau, nei įsivaizdavau. Man
patiko net labiau, nei pati tikėjausi.
Padirbėjusi FTMC, atsidūriau „Eksploje“. Darbas ir čia mane nustebino iš gerosios pusės. Štai taip
– jau beveik dešimt metų čia dirbu ir mokausi naujų dalykų.

Kuo tave žavi darbas lazerių gamyboje?

Man patinka užbaigtumo koncepcija ir aiškumas – padarai lazerį, jis veikia. Baigta.
Surenku lazerį iš daugybės komponentų iki gerai ir užtikrintai veikiančio prietaiso. Visą surinkimo
laiką įdomu galvoti apie galutinį rezultatą ir stengtis padaryti, kad jis veiktų.
Meno liko mažiau gyvenime, bet kūrybiškumas išlieka, tik jį taikau inžineriniams sprendimams, o
ne, tarkime, kokios spalvos padaryti skydelį (juokiasi).

Užsiminei apie menus. Tapybos, piešimo patirtis darbe vis tiek praverčia?

Rankų kruopštumas, susikaupimas – taip, labai praverčia. Sudėti smulkias detales, sujungti įvairius
elementus – šie įgūdžiai labai naudingi. Meniškumas man labiau padeda išvengti, kad
pasikartojantys dalykai greitai nenusibostų. Kai darai tą patį šimtus kartų, kiti greitai praranda
susidomėjimą, o aš – mėgaujuosi. Man tai it kokia terapija, nesinervinu, nes žinau, kaip daryti, ir
man ramu. Mano profesinėje sąskaitoje – virš 400 lazerių. Nuoširdžiai sakau, man vis dar
neatsibodo.