Atrodytų, paprastas eksperimentas su lazerio spinduliu ne tik jau suteikė daug duomenų apie Mėnulį, bet gali padėti dar daugiau jų surinkti ir ateityje, rašo nasa.gov.

NASA mokslininkai daug kartų paleido lazerio spindulius į A4 lapo dydžio reflektorių, esantį už 385 tūkst. km nuo Žemės. Neseniai paskelbta, kad mokslininkams pirmą kartą pavyko gauti sugrįžtantį tikslų signalą. Tai – daug vilčių teikiantis rezultatas, galintis pagerinti lazerinius eksperimentus, kuriais tyrinėjamas Mėnulis.

Reflektorius, į kurį taikėsi NASA mokslininkai, yra sumontuotas ant erdvėlaivio „Lunar Reconnaissance Orbiter“ (LRO). Jis Mėnulio orbitoje skrieja nuo 2009 m. Mokslininkai ant LRO pritvirtino reflektorių, kad būtų galima išbandyti prieš 50 metų Mėnulio paviršiuje paliktas šviesą atspindinčias plokštes. Tačiau jų reflektoriai senesni ir grąžina silpną signalą, kurį moksliniams tyrimams naudoti sunku. 

Mėnulyje paliktos penkios šviesą atspindinčias plokštės. Kiekvieną iš jų sudaro daug veidrodžių, kuriais galima nukreipti šviesą į bet kurią pusę. Galima sakyti, kad tai yra vienintelis vis dar veikiantis mokslinis eksperimentas iš „Apollo“ skrydžių eros. Tačiau jų parsiunčiami signalai silpnėja. Mokslininkai mano, kad tai vyksta dėl dulkių, kurios pakyla po susidūrimų su mikrometeoritais, ir su laiku nusėda ant plokščių.

Dar nuo „Apollo“ misijos laikų mokslininkai naudojo Mėnulyje paliktus reflektorius, kad galėtų tyrinėti mūsų palydovą. Principas labai paprastas: nutaikai lazerio spindulį į reflektorių ir skaičiuoji, kiek laiko prireikia signalui sugrįžti. Lazerio šviesa kelionę Žemė-Mėnulis-Žemė atlieka per maždaug 2.5 sekundes. Tikslia aparatūra matuojant laiko bėgyje atsirandančius trukmės pokyčius – atstumą tarp Žemės ir Mėnulio galima nustatyti milimetrų tikslumu. 

Toks, atrodo, paprastas, bet dešimtmečius vykdytas eksperimentas, jau suteikė nemažai naujų atradimų. Vienas jų – kad Mėnulis ir Žemė pamažu tolsta vienas nuo kito, maždaug po 3.8 cm kasmet. Didėjantis atstumas taip pat lemia ir tam tikrus gravitacijos pokyčius tarp šių dviejų kūnų. 

Taip pat, eksperimentų metu įdarbinus lazerius, daug sužinota ir apie patį Mėnulį. Nustatyta, jog Mėnulio branduolys daugiausia yra skysčio būsenos. O ar tas skystis viduje to turi mažesnį kietakūnį branduolį – vis dar nustatinėjama.

„Jei surinksime daugiau duomenų apie Mėnulio paviršių, kartu sužinosime ir daugiau apie jo evoliuciją, ir kas atsitiko, kad dingo jo magnetinis laukas“, – sako vienas iš eksperimento vadovų Erwanas Mazarico. Jis taip pat priduria, kad tikimasi, jog LRO reflektoriai padės išspręsti ir dulkių klausimą.