Vasario 11 d. minima Tarptautinė mergaičių ir moterų moksle diena, kurią 2015 m. inicijavo UNESCO ir Jungtinių tautų organizacija[1]. Taurus jos tikslas – išryškinti moterų prieigos prie mokslo, įtakos jam ir lyčių lygybės svarbą – siektina kasdienybė pasaulyje.

Galime džiaugtis, jog Lietuva pirmauja Europoje pagal moterų, dirbančių mokslo ir technologijų, sferoje – net 64 % pagal 2022 m. EUROSTAT apžvalgą[2]. Statistikoje taip žengiame su šalimis, lyderiaujančiomis moterų aukštųjų technologijų rinkoje skaičiumi[3]!

„Ekspla“ su didžiausiu malonumu prisideda prie Mergaičių ir moterų moksle dienos minėjimo. Tai yra puiki proga dar garsiau kalbėti apie STEM lauką ir gražiais savo kolegių pavyzdžiais paskatinti rinktis tiksliuosius mokslus. Iš viso „Eksploje“ dirba 33 moterys, kiek daugiau nei penktadalis visų eksplėnų. Siekiame, kad jis augtų organiškai: karjeros augimo galimybės suteikiamos už puikius darbus, lyderystę, o ne lytį. Pagrindinis atrankų kriterijus visada buvo ir bus artimas įmonės vertybėms, kurių centre – smalsumas, kūrybiškumas ir profesionalumas.

Istorijomis apie savo karjerą dalinasi Eglė Vėjalytė ir Asta Rimkutė. Abi pašnekovės atkreipia dėmesį į paplitusį stereotipą, jog tikslieji mokslai yra pernelyg sudėtinga, netgi yra tekę išgirsti, kad tai ne moterims, „ne tau, blondinei“. Abi visgi džiaugiasi, kad dabartinė fizikos bendruomenė yra tikrai draugiška ir stumianti vieni kitus į priekį.

Eglė yra optikos technologė – prižiūri neatitiktis ir kokybę, rengia technologinius aprašymus, bendradarbiauja su tiekėjais, montuoja optiką, koordinuoja kodų sistemą bei nemažai prisideda sprendžiant technines problemas. Vyresnioji elektronikos montuotoja Asta turi savo komandą – skirsto ir prižiūri darbus, rengia technologinius aprašymus ir padeda surinkti valdiklius, nors savo karjerą pradėjo visai priešingoje srityje – kūrė želdinių dizainą.

Kaip pasirinkote tiksliuosius mokslus? Ką studijavote? Kaip atsidūrėte tarp fizikų ir fizikių?

Eglė: Studijavau šviesos technologijas Vilniaus universitete Fizikos fakultete. Tikslieji mokslai man jau mokyklos laikais buvo daug geriau suprantami. Nebuvau pirmūnė, bet fiziką mokiausi daug geriau nei kitus dalykus (juokiasi). Mano fizikos mokytoja neskatino studijuoti fizikos, tačiau pati buvo labai geras pavyzdys – puikiai, teisingai išaiškindavo fiziką. Svarsčiau dar ir architektūrą, tačiau  fizika atrodė perspektyviau ir įdomiau. Aš visad buvau smalsus vaikas, Energetikos ir technikos muziejus man buvo mėgstamiausias iš visų. Gal aštuntoje klasėje, prisimenu, kiti klausinėdavo, kada važiuosim namo, o aš: „Bet čia fainai, kur jūs važiuoti norit? Čia taip įdomu! Tokie įrengimai…“ Mane visada domino mašinos, sistemos, vamzdžiai – įvairiausi dideli įrenginiai – suteikė žmonijos didybės jausmą.

Taigi ieškojau, ką būtų galima su tuo nuveikti. Buvau linkusi į menus, tačiau žinojau, kad tai mano gyvenime bus labiau hobis. Tuo metu jau žinojau, kad Lietuva yra lazerių šalis: čia yra daugybė įdomius dalykus veikiančių kompanijų. Man ši sritis jau tada atrodė daug žadanti, o ir patiko man pačiai dėl fizikos ir technologijų sintezės. Įstojau pirmu numeriu!

Universitete nebuvo taip lengva, kaip įsivaizdavau – suvažiuoja pirmūnai iš visos Lietuvos. Visi buvome grupėje, dalinomės medžiaga, bendrai ruošėmės egzaminams – supo draugiška aplinka. Tai tikrai buvo puiki aplinka studijuoti, net sunkiais momentais palaikydavome vieni kitus – „Nesijaudink, juk pabaigsi, visi bendromis jėgomis“. Ir dėstytojai buvo motyvuojantys, pasitaikė tik keli skeptiški (juokiasi).

Asta: Lietuvoje ne visada gali rinktis studijuoti tai, kas patinka – atlyginimai pasiskirstę labai nevienodai, todėl atidžiai rinkausi, ką noriu veikti.

Iš tiesų, mano gyvenime nebuvo didelio karjeros lūžio. Augau su dviem vyresniais broliais, jie vis ką nors konstruodavo, o ir žaidimus žaisdavome pagal juos. Prasidėjo dviračiai, jų tvarkymas, o tau juk nieks nepadės susitaisyti – pati turi, todėl išmokau ir to, užaugus broliams, ir močiutei radiją tekdavo tvarkyti. Man atrodo, iš viso nėra tokių išskirtinių darbų… Bent jau taip buvo mano šeimoje: mano broliai eidavo ir gėles sodinti, ir mašinas tvarkyti, visi gamindavo valgyti. Nebuvo seno suskirstymo: čia – moteriški darbai, čia – vyriški, o čia – suaugusiųjų, nesikiškit. Viskas buvo daroma bendrai, todėl ir pati nesuprantu, kam reikėtų skirstyti darbus.

Kartą brolis atidavė man savo BMW chuligankę, kokia ji puiki buvo, eik tu, kaip kietai! Bet jos šakės buvo sulūžusios. Turėjau pati ją susitaisyti. Išrinkau, radau pažįstamą, kuris suvirino, nors ir neilgam – nesvarbu, svarbu, jog tavo!

O šiaip mūsų šeimoje buvo svarbi aplinka – laukas. Todėl man patiko augalai, gėlės – galvojau, būtų gerai studijuoti želdynų dizainą. Deja, tokius darbuotojus dažnai samdo klientai su didžiuliais įnoriais ir daugybe pinigų, bet neigiamu požiūriu į jauną žmogų. Dabar jau pasikeitė laikai, visi draugiškesni, palaikantys, o tada – su tavimi būdavo elgiamasi nemaloniai. Tikrai nebuvo mano norėtos bendrystės ir bendradarbiavimo – manau, kad be šito darbas iš viso negali vykti. Nebenorėjau taip dirbti. Nusprendžiau pasukti į man mielesnę elektroniką.

Paskui susiradau darbą – nuėjau tvarkyti AOI programas, vadinamąsias kompiuterinio matymo sistemas. Tada supratau, kad norėčiau išmokti lituoti – kiti moka, tai kodėl aš negalėjau išmokti? Likdavau po darbo su savo remonto vadove – jos paprašius, ji per mėnesį po darbo išmokė mane lituoti. Išlaikiau IPC standarto sertifikatą. Tai yra specialus, į elektronikus orientuotas kursas. Jį reikia atnaujinti kas dvejus metus. Į darbą žiūriu paprastai – profesionaliai. Tokį požiūrį taikau ir darbe. Dalinamės žiniomis, kad kuo geriau atliktume savo darbą. Toks atvirumas ir bendruomeniškumas – iš šeimos.

Man pasisekė su žmonėmis šalia – buvau apsupta palaikymo, be pavydų ir piktumų. Imlūs, pozityvūs žmonės, norintis savo žinias perteikti kitiems. Kartą pas tą pačią vadovę važiavau gėlių sodinti!

O kuo labiausiai didžiuojatės savo karjeroje? Kas suteikia daugiausia džiaugsmo?

Eglė: Labai nekonkrečiais dalykas. Man smagiausia tai, kad šita bendruomenė yra labai šilta, joje žmonės žiauriai faini. Kadangi visi augę šioje sferoje, jie gali ir nori pamokyti, padėti, paskatinti. Jie visi užsidegę tuo, ką daro, kitokie čia ir neužsilaiko. Aš didžiuojuosi, kad dirbu šioje sferoje. Tą patį galiu pasakyti ir apie buvusią darbovietę, ir apie „Eksplą“. Net ir kitos įmonės Lietuvoje bendradarbiauja. Dirbdamas šioje sferoje susipažįsti su daug žmonių iš skirtingų įmonių. Dalyvauji kokiame nors renginyje, žiūri, daug ką jau pažįsti, visi sveikinasi – štai ir Lietuva, lazeristų šalis!

Ilgai svarsčiau, ar noriu studijuoti magistrą. Tariausi su kolegomis, jie dažniausiai atsakydavo, jog reikia daryti taip, kaip jauti ir nori. Jų palaikymas visada jaučiamas. Nieks nestumia būtinai tapti daktaru ar mokslininku – čia ir taip kasdien mokaisi, vieni iš kitų sužinai labai daug dalykų, nuolat pleti savo sričiai reikalingas žinias. O lazerių, technologijų taikymo sričių yra daugybė!

Asta: Jau 12 metų dirbu su elektronika. Įsimintinų, gražių įvykių, smulkmenų, teikiančių džiaugsmą – tikrai daug. Man gražiausi tie momentai, kada bendrai su kolektyvu sprendi užduotį, kai kas nors sugenda – susikooperuoji ir pamatai, kiek kartu gali daug padaryti. Tai labiausiai įstringa. Patinka rasti išeitį, pavyzdžiui, sugenda mechanizmas ir randi priežastį, net jei ne tavo sritis. Anksčiau net pati to nesuprasdavau, tačiau ne vienam kolegai tai pastebėjus, supranti, kad iš tiesų man patinka spręsti problemas – net nesąmoningai to ieškau, tarsi duris net negalvojant uždaryti (šypsosi).

Rodos, vien tik puikūs dalykai lazeristų bendruomenėje! Visgi, su kokiais iššūkiais susiduriate savo profesijoje? O gal jų tikrai nėra?

Eglė: Yra! Vienas iš pagrindinių – turi nuolat tobulėti, daug žinoti. Būna, kad tau kažkas kažką pasakoja, ir nepameni, ar to mokeisi, nežinai. Ir studijuojant  neužtenka tik paklausyti – reikia iš tiesų gilintis, nes tų žinių prireiks vieną dieną tavo darbe, ypač sprendžiant problemas. Bet tai, kartu, yra smagioji pusė – nebijai klausti ir, svarbiausia, turi ko!

Asta: Tiesą pasakius, nelabai ir susiduriu. Visose mano darbovietėse mane supo daug profesionalių moterų, gal todėl. O man tiesiog norėtųsi turėti dar daugiau žinių ir dar daugiau suprasti. Būna žmonės, kuriems viskas aišku (juokiasi). Aš irgi taip norėčiau! Tačiau gyvenimas nėra tiktai darbas: norisi lankyti dar daugiau kursų, tačiau tuomet nuskriaudi asmeninį gyvenimą. O man gyvenimas nėra pilnas, jei jame – tik darbas. Mokausi ieškoti balanso. Šiuo metu noriu kuo geriau padėti komandai, paskirstyti darbus, tad daug domiuosi vadyba. Laiko vis maža! Net ir tikslingai planuojantis.

Asta, šiltai kalbi apie komandą. Gal gali daugiau papasakoti apie savo požiūrį į komandos ir jos vadovo santykį?

Asta: Mano požiūriu, vadovas nėra aukščiau už komandą – tai yra blogas požiūris apskritai, likęs iš senų laikų. Aš manau, kad vadovas yra net žemiau. Jis turi girdėti daugiau negu kiti komandos nariai, turi dažniau nusileisti, paieškoti sprendimų, pergalvoti, priimti ir kito nuomonę. Nė vienas mes neturime teisingo atsakymo – visi esame žmonės. Abejoju tokiais vadovais, kurie mano, jog jie yra aukščiau visko (juokiasi). Darbai yra tiesiog pareigybės, ne hierarchija, kiekvienas turi savo užduotis ir atsakomybes. Vieniems jų reikia daugiau, kiti – nesirenka tokio kelio, ir tai normalu. Pagalvoji, juk ir be to „žemiau“ nebūtų to „aukščiau“ (šypsosi).

Kaip manote abi, ką dar būtų galima padaryti, jog daugiau žmonių rinktųsi studijuoti tiksliuosius mokslus?

Eglė: Reikėtų keisti požiūrį fiziką kaip baubą: neaiškų ir sudėtingą. Būna, kartais kas nors paklausia: „Kodėl tai darai? Taigi čia taip sunku. Kodėl tu čia save baudi? Už ką?“ Daug kas taip reaguoja. Įsivaizduoju: tau šešiolika, sakai, „Mama, norėčiau būti astronautas, inžinierius…“, bet pirmas mamos žodis nėra „kaip smagu, kaip puiku“, o „Taigi čia taip sunku mokytis!“, ir kiti gi sako, girdėjau: „O dieve, matematika, kaip sunku!“. Tai ir įkala į galvą nuo vaikystės, jog tikslieji mokslai yra sunku, o tu – nesugebėsi.

O, iš tiesų, nėra taip sunku, jei mokaisi ir domiesi. Iš visų žmonių, kuriuos pažįstu, nebuvo nė vieno studijų metu aukojusio asmeninį gyvenimą: ir pastudentaudavo, ir praleisdavo paskaitų… (juokiasi) Tačiau jie siekė savo tikslo, surado balansą tarp mokslų ir gyvenimo – svarbiausia, reikia eiti ir siekti savo tikslo. Aš pati vieną merginą pasakojimais apie savo patirtis esu įkalbėjusi studijuoti šviesos technologijas. Be to, ši sfera – universali, daug įdomių taikymų, tavęs kaip specialisto ieško darbdavys – ne tu jo. Kai prasimuši, gali tikrai nemažai pasiekti, ir nebūtinai lazerių sferoje! Pavyzdžiui, inžinerinius mokslus pritaikysi visur, juk net mūsų ministrai pirmininkai būna baigę fiziką – studijos jiems pridėjo daug loginio mąstymo, žinių, kaip pasaulis veikia.

Pasitaiko ir žmonių, kurie bando atgrasyti, nusprendžia už tave, kad „čia ne tau… Tu tai nesugebėtum“. Ir tai numuša vaiko norą. Bet čia lygiai taip pat, kaip su lietuvių kalba – ji moko bendrauti, bendruomeniškumo, lygiai taip pat fizika ir tikslieji mokslai – suvokimo apie pasaulį.

Man pačiai chemija atrodo ypač sudėtinga. Tačiau, turint gerus dėstytojus, pasidaro smagu – įsivaizduok, pilstai medžiagas į mėgintuvėlius, kažkas išeina – ir tau jau smagu, tai užkrečia. Kai tu padarai, ką reikia, ir pavyksta – čia toji lengvai pasiekiama laimė, be to, dar ir moksliškai pagrįsta. Jautiesi, kad šiais mažyčiai eksperimentais prisidėjai prie kažko didesnio!

Nežinojimo baimė, demotyvacija yra didžiulės jėgos. O tereikia tik trupučio pasitikėjimo, daugiau smalsumo!

Asta: Manau, kad reikėtų vaikus supažindinti su tiksliaisiais mokslais jau darželyje. Manau, kad tai – net ne visuomenės, o šeimos problema – visi tie skirstymai į berniukiškus ir mergaitiškus darbus. Vaikas gimsta neturėdamas rėmų – mes patys šeimoje juos uždedame. Darželyje prasideda būreliai – kiek gi jų skirtingų! Matai, vaikas gražiai šoka – bet dar nuvesk jį ir kitų užsiėmimų pasibandyti, gal atrasite dar! Gal jis gražiai šoks ir konstruos? (šypsosi) Manau, kad vaikams turėtų būti suteikta daugiau pasirinkimo. Jei gyvenime nesusiduri, pavyzdžiui, su elektronika, ar varžto nesi atsukęs, tai ir nežinai, bijai. O jei dar ir draugės to nedaro – dar baisiau, imi abejoti savimi. Kuo anksčiau vaikui suteiksi žinių, tuo geriau. Reikėtų palaipsniui, gražiai suvienodinti visų mokslų svarbą – supažindinti su visais. Ko nesi daręs, tai ir baisu atrodo.

Pabaigai – ką patartumėte ir ko palinkėtumėte tiems, kas nori rinktis tokią karjerą kaip jūsų? Asta, kaip išdrįsti pakeisti savo profesiją?

Eglė: Smalsumo! Jei bent kiek įdomi sritis, reik išjudinti savo smalsumą ir eiti toliau. Taip pat ir mokytis to, kas įdomu. Pritaikyti galėsi ten, kur tau atrodo reikalinga – nereikia riboti savęs pasirinkimais. Aš pati esu dirbusi ir pardavimuose, operacijose su komponentais, kuriems išmanyti reikėjo mano studijų žinių. O gali ir pirkti, ir kurti, ir rinkti, ir projektuoti – tu tiek daug gali daryti su tuo! Gali ne vien mokslininku būti – ir su tuo viskas gerai.

Asta: Jei yra didelis noras, o juk kiekvienas giliai viduje žinome, ar jis yra tikras, nebijok. Nueik, pasižiūrėk – nieko nenutiks. Tada paaiškės, ar tas noras buvo tikrai tikslingas, o, galbūt, suprasi, kad tai tikrai nori daryti. Nereikia prisirišti prie vienos srities. Tad paskatinčiau tik daugiau daryti – ne kalbėti, metus galvoti, o tiesiog pabandyti. Tai yra didžiausias žingsnis, ir ne kažkam kitam, o sau pačiam, kad žinotum, jog padarei viską, ką galėjai geriausio. Juk svarbiausia būti ramiai viduje. Visur tai tinka.

---

[1] https://www.unesco.org/en/days/women-girls-science

[2] https://ec.europa.eu/eurostat/web/products-eurostat-news/w/ddn-20230602-1

[3] https://ec.europa.eu/eurostat/web/products-eurostat-news/w/ddn-20231030-1